Apie LLSF

Lietuvos laipiojimo sporto federacija (LLSF) – organizacija, reprezentuojanti Lietuvos laipiojimo sporto atletus šalyje ir pasaulyje ir vienijanti Lietuvos laipiotojų bendruomenę. LLSF rūpinasi laipiojimo sporto plėtra, varžybų organizavimu, trenerių kvalifikacijos kėlimu, sportininkų parengimu bei jų dalyvavimu tarptautinės laipiojimo sporto federacijos (The International Federation of Sport Climbing; IFSC) varžybose.

Svarbiausios LLSF istorijos datos:

  • 2007 metais pradedamos rengti Lietuvos Boulderingo Taurės varžybos;
  • 2008 metais įkuriama Lietuvos laipiojimo sporto asociacija (LLSA);
  • 2009 metais LLSA tampa IFSC asocijuota nare;
  • 2010 metais LLSA pripažįstama Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės;
  • 2011 metais LLSA įstoja į Lietuvos sporto federacijų sąjungą (LSFS);
  • 2017 metų LLSA tampa Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) nare;
  • 2018 metais LLSA pakeičia statusą ir pavadinimą į LLSF;
  • 2019 metais LLSF tampa IFSC pilnateise nare.

Laipiojimo sportas – tai aktyvus laisvalaikio praleidimo būdas bei visame pasaulyje populiari sportinė veikla. Istoriškai laipiojimas buvo alpinistų pasiruošimo kalnų žygiams dalis, tačiau šiandien tai – savarankiškas sportas. 2016 metais Tarptautinis Olimpinis komitetas (IOC) įtraukė laipiojimo sportą, kaip papildomą sporto šaką, į 2020 Olimpines žaidynes Tokijuje, taip pat gavo kvietimą į Olimpines žaidynes 2024 metais Paryžiuje.

LAIPIOJIMO SPORTO DISCIPLINOS IR BŪDAI

Laipiojimo sportas yra labai dinamiškas ir apimantis daug skirtingų veiklų, tad kiekvienas gali atrasti savo mėgstamiausią lipimo discipliną. Laipiojimas gali būti skirstomas į lipimą dirbtinio reljefo laipiojimo salėse ir lipimą gamtoje. Dirbtinio reljefo laipiojimo salėse pagal lipimo specifiką išskiriamos trys pagrindinės varžybinės laipiojimo sporto disciplinos – greitojo lipimo, sudėtingojo lipimo ir boulderingo. Gamtoje populiariausios laipiojimo rūšys yra boulderingas, vienos arba kelių virvių maršrutų lipimas.

VARŽYBŲ DISCIPLINOS

BOULDERINGAS

Boulderinge lipamos skirtingo sudėtingumo trumpos trasos sudarytos iš 5 – 12 kybių ant neaukštos 3 – 4 metrų dirbtinės sienutės. Lipančiųjų saugumą krentant užtikrina specialūs minkšti čiužiniai. Boulderingo trasos priverčia lipančiuosius gerokai pamąstyti, laikytis už mažiausių kybių atbrailėlių, pademonstruoti jėgą bei precizišką techniką – tiksliai uždėti kulną, užbėgti formomis ant sienos, atlikti sudėtingą šuolį.

SUDĖTINGOJO LIPIMO DISCIPLINA

Sudėtingumo disciplinoje lipami ilgi maršrutai naudojantis virvėmis bei specialia įranga lipančiojo saugumui užtikrinti. Sudėtingumo maršrutai dažniausiai susideda iš 30 – 50 laipiojimo kybių (dirbtinių atbrailėlių už kurių laikomasi lipant). Lipančiųjų tikslas – kuo aukščiau užlipti sienele į viršų nenukritus naudojant tik trasoje esančius kybius. Ši laipiojimo sporto disciplina reikalauja ištvermės, gebėjimo atrasti efektyviausią trasos pralipimo būdą bei greitai atsistatyti pavargus.

GREITOJO LIPIMO DISCIPLINA

Greituminio lipimo disciplinos specifika – kuo greičiau užlipti standartizuota trasa laipiojimo sienele į viršų. Vyksta dvikova – sportininkai rungiasi kuris greičiau užbėgs į sienelės viršų.  Ši laipiojimo sporto disciplina reikalauja puikios koordinacijos, maksimalios jėgos bei greičio išvystymo. Šiuo metu greituminio lipimo į standartizuotą 15 metrų sienelę pasaulio rekordas yra 5,48 sekundės.

LIPIMO BŪDAI GAMTOJE

BOULDERINGAS

Gamtoje boulderingo atstovai lipa sudėtingas kelių judesių trasas ant įprastai 3-5 metrų aukščio akmens riedulių, tokių kaip Puntuko akmuo. Lipimo sudėtingumas sukuriamas skirtingo dydžio bei formų akmens atbrailomis.

VIENOS VIRVĖS MARŠRUTŲ LIPIMAS IR TRADICINIS LAIPIOJIMAS

Vienos virvės maršrutų lipimas – tai trasų lipimas 10–40 metrų aukščio uolomis, naudojant virvę, uoloje įtvirtintus saugos taškus ir kitą įrangą, užtikrinančią lipančiojo saugumą. Vienos virvės maršrutų lipimas dar vadinamas sportiniu laipiojimu uolomis. Tradicinis laipiojimas – tai uolinių maršrutų lipimas pačiam darant saugos taškus, naudojant specialią įrangą (kaiščiai ir kt.).

KELIŲ VIRVIŲ MARŠRUTAI

Kelių virvių maršrutai lipami aukštesnėse uolose, kur trasos įveikimui nepakanka vienos įprastinės virvės ilgio (60–80 metrų). Kelių virvių maršrutas būna suskirstytas į kelias sekcijas, o trasoje įrengiamos tarpinės stotys. Pirmasis laipiotojas, užlipęs iki pirmosios tarpinės stoties, iš jos saugo savo partnerį, lipantį iki pirmosios stoties. Partneriui pasiekus tarpinę stotį, vienas iš laipiotojų, saugomas kito iš pirmosios stoties, lipa trasą iki antrosios, tuomet iš antrosios stoties saugo partnerį, lipantį iš pirmosios į antrąją. Taip lipama tol, kol pasiekiamas trasos viršus.